Pasiimkite į rankas istorinį romaną „Fata morgana“ ir leiskitės tyrinėti Kėdainius – miestą, turtingą ne tik savo istorija, bet ir paslaptimis.
Įsigykite kelionės maršrutą (pėstiesiems žygeiviams arba dviratininkams) ir sekite istorinio romano „Fata morgana“ pėdsakais.
Rinkitės keliavimo būdą.
Pasiimkite į rankas istorinį romaną „Fata morgana“ ir leiskitės tyrinėti Kėdainius – miestą, turtingą ne tik savo istorija, bet ir paslaptimis.
Gaukite kelionės maršrutą ir informaciją apie romane „Fata morgana“ minimas vietas.
Rinkitės keliavimo būdą.
Didžiosios rinkos aikštė suformuota XVI amžiuje. Tai buvo pagrindinė Kėdainių turgaus aikštė.
Pirmoji, vadinama Senosios rinkos aikšte, turgaus aikštė Kėdainiuose buvo suformuota XV amžiuje. XVII a. I p. prie jos apsigyveno žydai, kurie čia vertėsi prekyba, amatais iki pat holokausto. 1941 m. liepos pabaigoje žydams įsakyta per 24 valandas palikti savo namus ir susirinkti į getą, kuris buvo įkurtas Smilgos, Vandens, Kranto ir Pirties gatvių rajone. Spygliuota viela aptvertoje geto teritorijoje buvo laikoma 3700 žydų, kurie vėliau sušaudyti Daukšiuose.
XVIII a. pr. Kėdainiuose, būdamas dar vaikas, Talmudą studijavo būsimasis Vilniaus Gaonas Elijahu. Kėdainių senamiestyje, ant Smilgos gatvėje stovinčios sinagogos sienos, galima aptikti ir lentelę, kurioje minima, kad Kėdainiuose gyveno šis, visame pasaulyje garsus išminčius, anot pasakojimų, vaikystėje bandęs sukurti golemą – iš molio ir purvo nulipdytą ir prikeltą gyvenimui būtybę. Ši legenda aprašoma romane „Fata morgana“.
Senosios rinkos aikštėje galima pamatyti vieną iš trijų Lietuvoje sinagogų kompleksų, kurį sudaro Didžioji vasarinė ir Mažoji žieminė sinagogos.
„Upės krantai neaukšti, todėl žmonės baiminosi, kad užlies ne tik Kėdainių turgaus aikštę, bet ir atokiau kėpsančius trobesius, kaip jau ne kartą buvo nutikę. Miesto centras tapo purvyne, ir sausas ir švarus perbristi galėjai nė nesitikėti. Gal tykusis Nevėžis taip nebyliai liejo pyktį ant kėdainiečių, kurie jo negerbdami pasistatė miestą, atsukdami nugarą didingai upei.“
Ištrauka iš Sonatos Dirsytės istorinio romano „Fata morgana“.
Kėdainių miesto parkas yra įsikūręs buvusioje Kėdainių dvaro sodyboje. Dvaro sodybos kompleksą mena tik išlikęs minaretas, pietų ir šiaurės rūsiai, vartai ir parkas.
Po 1863 m. sukilimo dvaras buvo konfiskuotas iš tuometinio jo šeimininko H. Čapskio ir atiteko vokiečių kilmės rusų armijos generolui, grafui Eduardui Totlebenui. E. Totlebenas rekonstravo dvaro rūmus, perplanavo parką, Krymo karui atminti pastatė 28 m aukščio minaretą.
1944 m., traukdamiesi iš Lietuvos, rūmus susprogdino vokiečiai. Išliko minaretas, vartai, rūsių dalys, parkas, kuris šiuo metu yra atnaujintas.
„Greičiau! Viską velniop, važiuojam! – vokiškai riktelėjo karininkas savo kareiviams. Šie mikliai sušoko į karinį sunkvežimį ir tas nudardėjo Didžiosios rinkos pusėn. O tada pasigirdo sprogimas. Jo būta tokio galingo, kad, rodos, atplėšė gražiuosius Totlebeno rūmus nuo pamatų ir paskui tėškė į žemę su tokia jėga, kad aidas pasiekė net Elenos namus Sirutiškyje. Daugybė stiklo šukių pažiro iki pat tvenkinio. Tik bokštai, nesutrupėję į gabalus, griuvo visu svoriu, sunaikindami pastato mūro likučius.“
Ištrauka iš Sonatos Dirsytės istorinio romano „Fata morgana“.
Kėdainių miesto parkas yra įsikūręs buvusioje Kėdainių dvaro sodyboje. Dvaro sodybos kompleksą mena tik išlikęs minaretas, pietų ir šiaurės rūsiai, vartai ir parkas.
Po 1863 m. sukilimo dvaras buvo konfiskuotas iš tuometinio jo šeimininko H. Čapskio ir atiteko vokiečių kilmės rusų armijos generolui, grafui Eduardui Totlebenui. E. Totlebenas rekonstravo dvaro rūmus, perplanavo parką, Krymo karui atminti pastatė 28 m aukščio minaretą.
1944 m., traukdamiesi iš Lietuvos, rūmus susprogdino vokiečiai. Išliko minaretas, vartai, rūsių dalys, parkas, kuris šiuo metu yra atnaujintas.
„Greičiau! Viską velniop, važiuojam! – vokiškai riktelėjo karininkas savo kareiviams. Šie mikliai sušoko į karinį sunkvežimį ir tas nudardėjo Didžiosios rinkos pusėn. O tada pasigirdo sprogimas. Jo būta tokio galingo, kad, rodos, atplėšė gražiuosius Totlebeno rūmus nuo pamatų ir paskui tėškė į žemę su tokia jėga, kad aidas pasiekė net Elenos namus Sirutiškyje. Daugybė stiklo šukių pažiro iki pat tvenkinio. Tik bokštai, nesutrupėję į gabalus, griuvo visu svoriu, sunaikindami pastato mūro likučius.“
Ištrauka iš Sonatos Dirsytės istorinio romano „Fata morgana“.
Sirutiškio dvarą XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuomenės atsargos karininkas Simonas Sirutis. XIX a. pabaigoje dvaras atiteko grafui A. Komarovskiui, kuris iš dvaro teritorijoje eksploatuojamo žvyro karjero gaunamų pajamų pastatydino modernaus stiliaus, dviejų aukštų mūrinius rūmus. Juos supo spygliuočių ir lapuočių medžių mišraus tipo parkas, kurio pagrindinė dalis su prieiga į rūmus yra ant aukštos Nevėžio terasos. Parke gausu senų medžių – ąžuolų, europinių maumedžių, uosių, klevų.
Šiaurinėje parko dalyje eglių alėja veda į dvaro kapines, kur palaidoti jo savininkai.
„Grįžusiai į Sirutiškį Anai Klarai neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti su vyro netektimi ir kitokia neteisybe. Jos nepalietė geru kaimynu vadinto Kalnaberžės dvaro šeimininko Piotro Stolypino sumanytos reformos, tačiau smūgį sudavė Seime priimtas Žemės reformos įstatymas, palaimintas Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio ir ministerio pirmininko Ernesto Galvanausko, leidžiantis parceliuoti ir atiduoti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams žemę, priklausančią Komarovskiams ir kitiems dvarininkams“.
„Dešine ranka remdamasis į lazdą, kairę sulenkęs už nugaros, Komarovskių dvaro parko takeliu žingsniavo kažkoks tamsiai vilkintis vyras. Jei ne mėnesiena, blausiai apšvietusi pakumpusią figūrą, būtum jos nė nepastebėjęs. Nežinia, kas sukėlė šnaresį, žingsniai ar vėjas, nes vyras ėjo taip tyliai, kad atrodė, kojomis nelietė žvirgždo. Tamsus siluetas prapėdino pro ūkinį pastatą ir nužingsniavo alėja ton pusėn, kur kapinėse ilsėjosi senieji grafai.“
Ištraukos iš Sonatos Dirsytės istorinio romano „Fata morgana“.
Sirutiškio dvarą XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuomenės atsargos karininkas Simonas Sirutis. XIX a. pabaigoje dvaras atiteko grafui A. Komarovskiui, kuris iš dvaro teritorijoje eksploatuojamo žvyro karjero gaunamų pajamų pastatydino modernaus stiliaus, dviejų aukštų mūrinius rūmus. Juos supo spygliuočių ir lapuočių medžių mišraus tipo parkas, kurio pagrindinė dalis su prieiga į rūmus yra ant aukštos Nevėžio terasos. Parke gausu senų medžių – ąžuolų, europinių maumedžių, uosių, klevų.
Šiaurinėje parko dalyje eglių alėja veda į dvaro kapines, kur palaidoti jo savininkai.
„Grįžusiai į Sirutiškį Anai Klarai neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti su vyro netektimi ir kitokia neteisybe. Jos nepalietė geru kaimynu vadinto Kalnaberžės dvaro šeimininko Piotro Stolypino sumanytos reformos, tačiau smūgį sudavė Seime priimtas Žemės reformos įstatymas, palaimintas Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio ir ministerio pirmininko Ernesto Galvanausko, leidžiantis parceliuoti ir atiduoti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams žemę, priklausančią Komarovskiams ir kitiems dvarininkams“.
„Dešine ranka remdamasis į lazdą, kairę sulenkęs už nugaros, Komarovskių dvaro parko takeliu žingsniavo kažkoks tamsiai vilkintis vyras. Jei ne mėnesiena, blausiai apšvietusi pakumpusią figūrą, būtum jos nė nepastebėjęs. Nežinia, kas sukėlė šnaresį, žingsniai ar vėjas, nes vyras ėjo taip tyliai, kad atrodė, kojomis nelietė žvirgždo. Tamsus siluetas prapėdino pro ūkinį pastatą ir nužingsniavo alėja ton pusėn, kur kapinėse ilsėjosi senieji grafai.“
Ištraukos iš Sonatos Dirsytės istorinio romano „Fata morgana“.
Kalnaberžės dvarą XVII–XVIII a. valdė Radvilos, o XIX a. jis atiteko Čapskiams, įvedusiems sunkią baudžiavą ir garsėjusiems žiaurumu. Po 1863 m. sukilimo dvaras iš Eduardo Čapskio konfiskuotas už sukilimo rėmimą.
Jis buvo pigiai parduotas generolui Košelevskiui, kuris dvarą kortomis pralošė rusų generolui Arkadijui Dmitrijevičiui Stolypinui. Šis XIX a. 2-ojoje pusėje pastatė iki šiol išlikusius dvaro rūmus. Juose savo vaikystę nuo 1869 m. praleido Rusijos Imperijos ministras pirmininkas, garsėjęs savo reformomis, Piotras Stolypinas. Šiame dvare su savo šeima jis leido vasaras, čia gimė penki iš šešių jo vaikų. Stolypinų šeimai dvaras priklausė iki 1914 m.
Tarpukariu dvaro žemės išdalintos. 1925 m. dvare buvo įkurta nepilnamečių berniukų kolonija. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, o karo metu sunaikintas, daiktai išgrobstyti.
„Stolypinai kasmet į Kėdainius atvažiuodavo traukiniu. Dvaro šeimininką ir jo žmoną geležinkelio stotyje kartais pasitikdaavo šventasis tėvas Antonijus ir gydytojas Ivanas, abu seni Piotro bičiuliai. Olga su pagranduku Arkadijum ir aukle sėsdavo į vieną karietą, Piotras su vyresnėliais – į kitą, tarnai ir bagažas keliaudavo į trečią, išdidus pirmos karietos vežikas su juodu cillindru mosteldavo botagu, ir arkliai pasileisdavo žingine. Pravažiavę Babėnų mišką ir Komorovskių dvarą, visi imdavo nekantrauti, trokšdami kuo greičiau pamatyti mieląją Kalnaberžę.“
Ištrauka iš Sonatos Dirsytės istorinio romano „Fata morgana“.
Kalnaberžės dvarą XVII–XVIII a. valdė Radvilos, o XIX a. jis atiteko Čapskiams, įvedusiems sunkią baudžiavą ir garsėjusiems žiaurumu. Po 1863 m. sukilimo dvaras iš Eduardo Čapskio konfiskuotas už sukilimo rėmimą.
Jis buvo pigiai parduotas generolui Košelevskiui, kuris dvarą kortomis pralošė rusų generolui Arkadijui Dmitrijevičiui Stolypinui. Šis XIX a. 2-ojoje pusėje pastatė iki šiol išlikusius dvaro rūmus. Juose savo vaikystę nuo 1869 m. praleido Rusijos Imperijos ministras pirmininkas, garsėjęs savo reformomis, Piotras Stolypinas. Šiame dvare su savo šeima jis leido vasaras, čia gimė penki iš šešių jo vaikų. Stolypinų šeimai dvaras priklausė iki 1914 m.
Tarpukariu dvaro žemės išdalintos. 1925 m. dvare buvo įkurta nepilnamečių berniukų kolonija. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, o karo metu sunaikintas, daiktai išgrobstyti.
„Stolypinai kasmet į Kėdainius atvažiuodavo traukiniu. Dvaro šeimininką ir jo žmoną geležinkelio stotyje kartais pasitikdaavo šventasis tėvas Antonijus ir gydytojas Ivanas, abu seni Piotro bičiuliai. Olga su pagranduku Arkadijum ir aukle sėsdavo į vieną karietą, Piotras su vyresnėliais – į kitą, tarnai ir bagažas keliaudavo į trečią, išdidus pirmos karietos vežikas su juodu cillindru mosteldavo botagu, ir arkliai pasileisdavo žingine. Pravažiavę Babėnų mišką ir Komorovskių dvarą, visi imdavo nekantrauti, trokšdami kuo greičiau pamatyti mieląją Kalnaberžę.“
Ištrauka iš Sonatos Dirsytės istorinio romano „Fata morgana“.
Pasakojama, kad kalnelyje, ant kurios dabar stovi medinė Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčia bažnyčia, buvo pagonių šventvietė. Kadangi netoliese teka Brastos upelis, gyvenvietė pavadinta Šventybrasčiu.
Šalia kaimo augantys Šventybrasčio ąžuolai – botaninis gamtos paveldo objektas. Šiandien teišlikę keturi. Medžių aukštis 21–24 m, skersmenys 1,2–1,8 m. 1960 m. ąžuolai paskelbti gamtos, nuo 1987 m. laikomi respublikinės reikšmės paminklais.
Senovėje kaimas priklausė Mlečkoms, bet XVI a. atiteko Zavišų giminei.
Šventybrastyje yra 1863 m. Sukilėlių slėnis ir kapinės, taip pat literatūros Novelio premijos laureato Česlovo Milošo senelių kapas. Apylinkėse įkurtas Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinis. Rytuose plyti Šventybrasčio miškas.
Geltonos spalvos medinėje Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje tarnavo romano „Fata morgana“ herojė Barbora, kuri, pasak gyventojų, net ir po mirties nedavusi kunigams ramybės. Bažnyčios viduje galima pamatyti šventosios Barboros paveikslą, kurio siužetą ir reikšmę romane bando nupasakoti kaimo merginą Barborą merginantis kunigas Paulius.
Bažnyčia būna atidaryta sekmadieniais 14.30 val. (mišių metu).
„Paulius atvyko į Šventybrastį 1922-ųjų pavasarį. Bažnytkaimio ir aplinkinių kaimų davatkos jau pačią pirmą dieną sulėkė jo pasveikinti. Tiksliau, paspiginti akių į naująjį kunigėlį, jauną ir nepaprastai dailų. Bažnytkaimis Paulių maloniai nustebino. Bažnyčia neatrodė apšiurusi, kokią tikėjosi išvysti. Pasirodo, pamaldūs gyventojai surinko nemažai pinigų ir ėmė remontuoti statinį. Bažnyčios ūkis irgi buvo nemažas: patogiai įrengta klebonija, tvartas su gyvuliais, šalia daržinė pašarui, ratinė vežimams, malkoms ir kitiems daiktams laikyti. Stovėjo klėtis ir špitolė, kurioje gyveno bažnyčios tarnai, nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro dirbantys įvairiausius darbus.“
Ištrauka iš Sonatos Dirsytės istorinio romano „Fata morgana“.
Pasakojama, kad kalnelyje, ant kurios dabar stovi medinė Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčia bažnyčia, buvo pagonių šventvietė. Kadangi netoliese teka Brastos upelis, gyvenvietė pavadinta Šventybrasčiu.
Šalia kaimo augantys Šventybrasčio ąžuolai – botaninis gamtos paveldo objektas. Šiandien teišlikę keturi. Medžių aukštis 21–24 m, skersmenys 1,2–1,8 m. 1960 m. ąžuolai paskelbti gamtos, nuo 1987 m. laikomi respublikinės reikšmės paminklais.
Senovėje kaimas priklausė Mlečkoms, bet XVI a. atiteko Zavišų giminei.
Šventybrastyje yra 1863 m. Sukilėlių slėnis ir kapinės, taip pat literatūros Novelio premijos laureato Česlovo Milošo senelių kapas. Apylinkėse įkurtas Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinis. Rytuose plyti Šventybrasčio miškas.
Geltonos spalvos medinėje Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje tarnavo romano „Fata morgana“ herojė Barbora, kuri, pasak gyventojų, net ir po mirties nedavusi kunigams ramybės. Bažnyčios viduje galima pamatyti šventosios Barboros paveikslą, kurio siužetą ir reikšmę romane bando nupasakoti kaimo merginą Barborą merginantis kunigas Paulius.
Bažnyčia būna atidaryta sekmadieniais 14.30 val. (mišių metu).
„Paulius atvyko į Šventybrastį 1922-ųjų pavasarį. Bažnytkaimio ir aplinkinių kaimų davatkos jau pačią pirmą dieną sulėkė jo pasveikinti. Tiksliau, paspiginti akių į naująjį kunigėlį, jauną ir nepaprastai dailų. Bažnytkaimis Paulių maloniai nustebino. Bažnyčia neatrodė apšiurusi, kokią tikėjosi išvysti. Pasirodo, pamaldūs gyventojai surinko nemažai pinigų ir ėmė remontuoti statinį. Bažnyčios ūkis irgi buvo nemažas: patogiai įrengta klebonija, tvartas su gyvuliais, šalia daržinė pašarui, ratinė vežimams, malkoms ir kitiems daiktams laikyti. Stovėjo klėtis ir špitolė, kurioje gyveno bažnyčios tarnai, nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro dirbantys įvairiausius darbus.“
Ištrauka iš Sonatos Dirsytės istorinio romano „Fata morgana“.